Vos tik kieme ar darže pasirodo dilgėlės, kiaulpienės ar gysločiai, dažniausiai skubame jų atsikratyti. Daugelis šiuos augalus vadina piktžolėmis, tačiau toks pavadinimas ne visada atspindi jų vertę. Daugelis jų nuo seno buvo naudojami liaudies medicinoje, o šiandien kai kurie jų vis dar vertinami dėl savo maistinių medžiagų ir tradicinio panaudojimo.
Ne veltui mūsų seneliai rinkdavo dilgėles sriubai, gysločius laikydavo namų vaistinėlėje, o pavasarį skanaudavo kiaulpienių lapų salotas. Nors šie augalai nepakeičia visavertės mitybos ar gydytojo paskirtų vaistų, jie primena, kad gamta kartais slepia daugiau, nei galėtume pagalvoti.
5 gerai pažįstami augalai, kuriuos verta pažinti iš naujo
- Didžioji dilgėlė (Urtica dioica)
Nors prisilietimas prie dilgėlės nėra malonus, pats augalas jau daugelį metų vertinamas dėl savo maistinės sudėties.
Dilgėlėse gausu vitamino C, geležies, magnio, kalcio, silicio ir kitų mineralinių medžiagų. Jose taip pat yra aminorūgščių bei įvairių biologiškai aktyvių junginių. Dėl šios priežasties dilgėlės nuo seno naudojamos arbatoms, sriuboms bei įvairiems augaliniams mišiniams ruošti.
Jauni dilgėlių lapai pavasarį gali tapti puikiu sezoniniu mitybos papildymu. - Plačialapis gyslotis (Plantago major)
Gyslotis – vienas dažniausiai sutinkamų augalų Lietuvos pievose ir kiemuose. Daugelis prisimena, kaip vaikystėje jo lapai būdavo dedami ant nubrozdinimų ar vabzdžių įgėlimų.
Gysločio lapuose yra vitamino C, mineralinių medžiagų bei kitų augalinių junginių. Liaudies medicinoje šis augalas nuo seno vertinamas dėl raminamųjų ir priešuždegiminių savybių, o iš jo ruošiamos arbatos tebėra populiarios ir šiandien. - Didžioji varnalėša (Arctium lappa)
Nors varnalėšų kibukai dažnai sukelia daugiau nepatogumų nei džiaugsmo, šio augalo šaknys jau daugelį metų naudojamos įvairiose žolininkystės tradicijose.
Jose natūraliai randama inulino – tai skaidulinė medžiaga, kuri laikoma prebiotiku ir gali būti naudinga normaliai žarnyno mikrobiotos pusiausvyrai palaikyti. Varnalėšos taip pat dažnai minimos tradicinėje fitoterapijoje kaip augalas, naudojamas virškinimui palaikyti. - Kiaulpienė (Taraxacum officinale)
Kiaulpienė daugeliui asocijuojasi su geltonais pavasario žiedais, tačiau šis augalas nuo seno naudojamas ir kulinarijoje.
Jauni kiaulpienių lapai tinka salotoms, o šaknyse, kaip ir varnalėšose, yra inulino. Liaudies medicinoje kiaulpienės tradiciškai vartojamos virškinimui palaikyti, todėl jos iki šiol išlieka vienu geriausiai žinomų laukinių augalų. - Aguonos – ne tik gražūs žiedai
Laukinių aguonų žiedlapiai nuo seno vertinami liaudies medicinoje dėl raminamųjų savybių. Iš jų ruoštos arbatos tradiciškai vartotos atsipalaidavimui, o taip pat esant varginančiam sausam kosuliui.
Kalbant apie aguoninius augalus, verta paminėti ir geltonžiedę ešolciją (Eschscholzia californica), dar vadinamą Kalifornijos aguona. Nors tai nėra ta pati rūšis kaip paprastoji raudonoji aguona, jos ekstraktas dažnai naudojamas miegui skirtų maisto papildų sudėtyje. Geltonžiedės ešolcijos ekstraktas padeda palaikyti normalią miego kokybę.
Kaip saugiai rinkti laukinius augalus?
Jeigu nuspręsite rinkti laukinius augalus patys, verta prisiminti kelias paprastas taisykles.
- Rinkite augalus tik švariose vietovėse – toliau nuo intensyvaus eismo kelio, pramonės objektų ir chemikalais purškiamų laukų.
- Rinkite tik tuos augalus, kuriuos gerai pažįstate. Jei kyla abejonių dėl rūšies, geriau jų nevartoti.
- Prieš vartojant laukinius augalus maistui ar arbatoms, rekomenduojama juos kruopščiai nuplauti.
- Jei neturite galimybės augalų prisirinkti patys, vaistinėse galima rasti įvairių kokybės reikalavimus atitinkančių žolelių arbatų bei augalinių produktų.